Kaip perkelti failus tarp „Android“ telefonų ir planšetinių kompiuterių naudojant MTP „Ubuntu“

Įrenginiai, naudojantys „Google Android“ ir net naujesnes „Android x86“ bei „Android x86_64“ platformas, yra pagrįsti tuo pačiu branduoliu, koks yra „Ubuntu“. Abu jie yra GNU / Linux operacinės sistemos diegimai, o failų perdavimas tarp jų paprastai yra labai paprastas. Jei galite prijungti USB laidą iš telefono ar planšetinio kompiuterio tiesiai į „Ubuntu“ kompiuterį, paprastai neturėsite jokių problemų siunčiant failus. Tai veikia net su „Macintosh“ mašinomis, į kurias įdiegėte „Ubuntu“, neatsižvelgiant į tai, ar jie veikia dvigubai, ar ne.

Viskas yra šiek tiek sudėtingiau, jei norite tai padaryti naudodami „Media Transfer Protocol“ programą, o ne failų tvarkyklę, nes MTP ir „Ubuntu“ nebūtinai patinka vienas kitam. Laimei, yra būdas priversti juos bendrauti su tomis pačiomis failų sistemos bibliotekomis, kad be vargo perkeltų failus pirmyn ir atgal į bet kurį iš savo „Android“ įrenginių. Tai turėtų veikti su bet kuria šiuolaikine oficialia „Ubuntu“ versija, įskaitant tas, kurios naudoja alternatyvius grafinių failų tvarkykles. Jei naudojate „Xubuntu“ su „Thunar“, „Lubuntu“ su „PCManFM“ arba „Kubuntu“ su „Dolphin“, vis tiek neturėsite jokių problemų, nors turėsite naudoti tinkamus MTP įrankius failams siųsti, jei neturite tinkamo papildinio.

MTP diegimas ir naudojimas „Ubuntu“

Prieš naudodami failams siųsti ir gauti, turėsite įdiegti kelias įprastas „Media Transfer Protocol“ (MTP) programas. Tai galite padaryti naudodami „Synaptic Package Manager“, jei turite, atidarydami jį „Dash“, „Whisker“ meniu arba „LX“ skydelyje. Turėsite ieškoti ir įdiegti šiuos paketus:

libmtp-common

MTTP įrankiai

libmtp-dev

libmtp-runtime

„Google“ sinchronizavimo atsisiuntimai

libmtp9

Labiau tikėtina, kad „Synaptic“ diegdami kai kuriuos iš jų pradės siūlyti kaip priklausomybes, todėl jums nereikės jų visų rasti atskirai. Visada galite pradėti rašyti paketo pavadinimą, kad galėtumėte lengviau jį rasti ilgame sąraše, kurį „Synaptic“ suteikia jums paleidus programą. Natūralu, kad norint įdiegti paketus jums reikės root teisių, todėl greičiausiai turėsite įvesti slaptažodį, kai jį paleidžiate.

Paprastesnis metodas būtų atidaryti terminalą laikant nuspaudus CTRL, ALT ir T ir tada išleidus šias komandas:

sudo apt-get atnaujinimas

sudo apt-get install libmtp-common mtp-įrankiai libmtp-dev libmtp-runtime libmtp9

sudo apt-get dist-upgrade

Bet kuriuo atveju tai turėtų įdiegti įrankius, kurių reikia norint dirbti su protokolu. „FUSE“ („FileSystems in Userspace“) valdo failų sistemos diegimo tvirtinimus, kuriuos atlieka vartotojai, neturėdami tam privilegijų, ir todėl leidžia tik neribotą prieigą prie šakninės paskyros, kuri pagal numatytuosius nustatymus yra išjungta „Ubuntu“. Redaguodami konkretų failą, galite nepaisyti „FUSE“ integruotų saugos funkcijų. Tipas prie terminalo ir paspauskite Enter.

Šio failo apačioje rasite eilutę, kurioje parašyta #user_allow_other, ir turėsite pašalinti maišos ženklą iš tos eilutės priekio. Visos kitos eilutės turėtų likti komentuojamos. Tuo pačiu metu paspauskite CTRL ir X, paspauskite y ir paspauskite klavišą Enter. Tai išsaugos failą.

USB laidu prijunkite įrenginį prie kompiuterio ir įveskite lsusb, kad atsirastų lentelė. Lentelėje ieškokite savo prietaiso pavadinimo. Galite saugiai ignoruoti bet kokią kitą informaciją, kurią jums sako programa, ir jei praleidote pavadinimą, galite saugiai paleisti jį tiek kartų, kiek norite.

Radę eilutę, kuri identifikuoja jūsų įrenginį, paleiskite ir paspauskite Enter. Galite pakeisti „nano“ kito terminalo teksto redaktoriaus pavadinimu, jei norėtumėte naudoti vieną, o ne „nano“, pvz., „Vi“ ar net „emacs“, jei pageidaujama. Failo apačioje pridėkite kodo eilutę:

Pakeiskite „nameOfDevice“ į įrenginio pavadinimą, kurį radote paleidę „lsusb“, o keturis skaičių ženklus reikia pakeisti pirmuoju ir antruoju keturių skaitmenų adresų rinkiniu, rastu iškart po to vardo. Techniškai tekstas po simboliu # yra komentuojama etiketė, o po jos galite įvesti viską, ko norite, taigi, jei jums reikia pažymėti bet kokią informaciją apie jūsų įrenginį, tai yra tinkama vieta tai padaryti.

Išsaugoję failą, saugiai išimkite ir pašalinkite visus USB įrenginius, kurie šiuo metu yra prijungti prie jūsų sistemos, ir paleiskite sudo service udev restart iš terminalo lango. Išsaugokite likusius darbus, kuriuos atidarėte, ir uždarykite visas programas, kurias galite, prieš iš tikrųjų visiškai perkraunant kompiuterį.

Kai tik jūsų kompiuteris paleidžiamas iš naujo, vėl prijunkite „Android“ telefoną ar planšetinį kompiuterį įsitikinę, kad neužrakinote ekrano. Dabar turėtumėte galėti perkelti failus į „Android“ įrenginį ir iš jo naudodami greitesnes MTP bibliotekas. Bet kada paleiskite sinchronizavimo komandą be jokių argumentų iš terminalo, jei norite įsitikinti, kad buferiai, kuriuos „Ubuntu“ naudoja laikinai duomenims saugoti, bus visiškai išrašyti į „Android“ įrenginį. Tai užtikrins, kad jūs neprarasite jokių duomenų praradimo.

Jei įrenginyje turite „microSDHC“ lizdą, „Ubuntu“ gali jį netgi prijungti kaip „vfat“ failų sistemą, kuri kai kuriuos vartotojus glumina. Tai iš tikrųjų nesusiję su MTP, ir tai turėtų atsitikti, net jei neturite įdiegę MTP. Nors „vfat“ reiškia virtualių failų paskirstymo lentelę, nieko nėra virtualizuota ar imituojama. Tai yra standartinė FAT12, FAT16 arba FAT32 failų sistema, kuri savo paveldu dalijasi su senuoju MS-DOS tvarkymo būdu. „Microsoft Windows“ naudojo tai, kas vadinama virtualaus įrenginio tvarkykle, kad galėtumėte rašyti ilgus failų pavadinimus į šias failų sistemas, kai DOS to neleidžia, o „Android“ naudoja tą pačią struktūrą pritvirtintoms SD kortelėms.

Jei turite tokią kortelę, galite be problemų kopijuoti ir perkelti failus iš jos į „Ubuntu“, nors ji nepalaiko „Unix“ failų teisių. Kad išvengtumėte duomenų praradimo, būtinai išimkite jį tarsi atskirą USB įrenginį.